D.Weaveris: „Nežmoniškai bijau skristi lėktuvu”

„Šiaulių” krepšinio komandos legionierius Davidas Weaveris atskleidė, kad didžiausia jo baimė – skristi lėktuvu: „Kalbant apie baimes, negaliu galvoti apie nieką kitą, kaip tik apie skrydį. Nežmoniškai bijau skristi lėktuvu. Žinau, kad mums, sportininkams, tenka dažnai keliauti lėktuvu, tačiau nieko negaliu padaryti... Skridau jau daugiau nei šimtą kartų, tačiau kaskart mano širdis daužosi, kol pasiekiame žemę. Kartą girdėjau, kad kelionės oru – pats saugiausias būdas keliauti. Drįsčiau ginčytis... Vadinkite tai baime, fobija ar tiesiog buvimą viščiuku, tačiau buvimas trisdešimt tūkstančių pėdų virš žemės ir skrydis devynių šimtų kilometrų per valandą greičiu – išties bauginantis”.

Krepšininkas prisipažino, jog po pastarojo katastrofiško skrydžio, kai pūga Balkanuose apsunkino šiauliečių kelionę į Podgoricą žaisti nieko nebelemiančių Europos taurės turnyro rungtynių (lėktuvas pateko į audrą ir pusantros valandos suko ratus virš Dubrovniko, kol buvo priimtas sprendimas leistis Splito oro uoste Kroatijoje, - aut. past.), skrydžio bijo dar labiau: „Manau, kad galiu susidoroti su bet kokiomis baimėmis, tačiau šios – niekada neįveiksiu”.

Amerikiečio skrydžio ritualas

Praėjusių metų lapkritį prie „Šiaulių” krepšinio komandos prisijungęs 211 cm ūgio vidurio puolėjas Davidas Weaveris netgi atskleidė skrydžio ritualą...
„Pasas mano rankoje... Lil Wayne dainos skamba mano nešiojamame grotuve – taip vaikščiojau po daugelį šio pasaulio oro uostų, tačiau prieš kiekvieną skrydį aš meldžiu Dievo kuo trumpesnio skrydžio, eilių išvengimo ir tyro dangaus, jokios turbulencijos... Klausiate, kaip tokio ūgio vaikinas gali taip bijoti skristi lėktuvu? Lengvai – tiesiog stebėkite mane oro uoste. Skrydžio ritualas, kurį susikūriau, padeda sumažinti įtampą. Kas nutinka, jei ritualas yra pažeidžiamas? Protinis chaosas...”

Krepšininkas pasakoja, kad laukdamas įlaipinimo, keliskart patikrina bilietą ir mintyse meldžiasi, kad nereikėtų atsidurti jokioje avarinėje situacijoje: „Galutinio tikslo” pradinė scena, kai lėktuvas, nespėjęs pakilti, sprogsta, o visi jame buvę keleiviai – žūsta. To bijau labiausiai – lėktuvo sudužimo, bejėgiško kritimo žemėn. Aš drąsiai kalbu apie savo baimę, tad komandos draugai paprastai juokiasi, kad tyliai sėdžiu toliau nuo minios”.

Laikas lipti į lėktuvą... Davidas Weaveris tučtuojau perjungia ausį rėžiantį Lil Wayną į malonų R&B grojaraštį, kuriame esančios dainos ramina nervus: „Įprastai, Jungtinėse Amerikos Valstijose, tai būna momentas, kai skambinu savo mamai, tačiau būnant toli nuo namų, tai – ne išeitis. Ačiū tarptautinių pokalbių tarifams...”

Stiuardesės palinkėjimas „Sveiki, linkime malonaus skrydžio”, aukštaūgiui krepšininkui nesukelia jokių malonių asociacijų: „Ar tas žmogus bent žino, kad tai bus didžiausia kankynė?!”. Vos tik suradęs savo vietą, Davidas Weaveris negaišta ir iškart užsisega saugos diržą. „Oro kondicionierius atsuktas į veidą, akimis „skanuoju” atsarginio išėjimo informaciją, patogiai pateiktą tiesiai prieš mane. Sustabdęs stiuardesę visada paklausiu, kiek laiko truks skrydis. Tuomet galiu pasiruošti – nustatyti, kiek dainų spės sugroti mano iPodas, kol pasieksime žemę. Galiu pasakyti, kad per vieną skrydžio valandą išklausau apie penkiolika dainų. Tai – tyrimas, kurį atlikau per daugiau nei šimtą skrydžių. Pabandykite ir Jūs”, - šypteli krepšininkas, kuris vos tik pakilus lėktuvui įjungia chronometrą ir stebi, kiek laiko jau praleido ore.

„Ding, girdžiu piloto balsą: „Galima patekti į turbulencijos zoną, likite savo vietose”. Mano rankos pradeda prakaituoti... Bandau numigti, tačiau nepavyksta. Prieš nusileidimą įjungiu Usherio „Confessions” albumą ir laukiu variklių gausmo. Paskutinė malda ir... 5,4,3,2,1... Nusileidome. Dėkoju Dievui, giliai įkvėpiu... Dabar mano mintyse – tik būsimos varžybos ”.
R.Broadusas: „Vaikystėje buvau mokomas nieko nebijoti”

Kitas „Šiaulių” legionierius Rashaunas Broadusas „Šiaulių naujienoms” prisipažino, jog labiausiai bijo nepasiekti gyvenime išsikeltų tikslų: „Bijau, kad jeigu aš kasdien nesistengsiu ir nedarysiu visko geriausiai, kaip vyras ar krepšininkas, tuomet mano gyvenimas bus iššvaistytas veltui. Kokia prasmė darbą atlikti pusėtinai ar treniruotėse išgręžti tik pusę savęs?”

Anot amerikiečio, kiekvienas iš mūsų turi savų baimių, tačiau stengiantis jas įveikti, pasiekiama daugiau: „Kai augau, buvau mokomas nieko nebijoti – gerbti, tačiau nejausti baimės. Nesvarbu, ar varžovai aikštelėje didesni, greitesni, stipresni ar dar kuo pranašesni”.

Rashaunas Broadusas neslepia, kad smarkiai jaudinasi prieš kiekvienas krepšinio rungtynes, tačiau tai, pasak jo, - normalu: „Svarbiausia – neleisti, kad nervai paveiktų tavo pasirodymą aikštelėje. Mėgstu į baimę žiūrėti dvejopai. Pirma – tai gali tave kontroliuoti ir, galų gale, palaužti. Antra – tu gali į tai žiūrėti kaip į papildomą motyvaciją ir išmokti iš to pasiimti naudos”.

180 сm ūgio įžaidėjas, „Šiauliuose” pakeitęs Arvydą Čepulį, tikina nebijantis nesėkmių: „Visada išbandau naujoves. Turbūt todėl savo karjeroje pasistūmėjau daugiau nei žmonės, kuriuos pažįstu ar anksčiau pažinojau.
Krepšininkas pataria: „Jeigu dėl ko nors labai stengiatės ir nieko neišeina – pereikite prie kitų tikslų. Neužsibūkite vienoje vietoje dėl to, kad bijote, jog ir kita nepavyks. Žinokite, baimė gali jums padėti arba sužlugdyti”.

Kalbėjosi Aušra LAURINKIENĖ ("Šiaulių naujienos")

Foto: Gintaras ŠIUPARYS ("Lietuvos rytas")