Kiekviena diena buvo ir yra tarsi dovana

„Vaikystėje lygiai taip pat dažnai gulėdavau ir svajodavau apie dieną, kai galėsiu save vadinti profesionaliu krepšininku. Vaikus jau nuo mažų dienų moko turėti didelių siekių ir kad sunkaus darbo bei atsidavimo dėka galima pasiekti viską.  

Manau, jog tai - tikra tiesa. Kiekvieną dieną užsibrėžiu naujų tikslų ir, vos tik pasitaiko proga, žengiu žingsnį jų link”, - sako jau tris mėnesius Šiaulių miesto gatvėmis vaikštantis amerikietis.

Anot jo, pirmą savo kelionės iš mažo miestelio į didžiąją krepšinio sceną žingsnį jis žengė žaidimų aikštelėje mažame Black Mountain miestelyje Šiaurės Karolinoje: „Pamenu, būdamas penkerių ar šešerių metų, maldavau tėvų man leisti žaisti netoliese esančioje aikštelėje. Galiausiai tėvas pavargo mane ten vežioti ir įtaisė krepšinio lanką kieme. Žaisdamas su geriausiais draugais čia praleidau daug vakarų, savaitgalių, vasaros atostogų”.

Davidas vos tik grįžęs iš mokyklos nusimesdavo kuprinę, čiupdavo krepšinio kamuolį, bėgdavo į aikštelę ir valandų valandas žaisdavo. „Netgi sugebėjau įtikinti tėvus, kad leistų žaisti iš karto po pamokų su sąlyga, jog namo parsirasiu prieš užsidegant gatvių žibintams, kad dar spėčiau padaryti namų darbus. Žaisdavau, kol saulė visiškai pasislėpdavo, tada su krepšinio kamuoliu po pažastimi bėgdavau namo. Kiekviena diena buvo ir yra tarsi dovana, nes galiu žaisti”, - tikina krepšininkas.

Įvykis, lydėsiantis visą likusį gyvenimą

Augdamas šoklusis „Šiaulių” krepšinio komandos legionierius visada buvo jauniausias tarp savo draugų. „Buvau liesas vaikas, bandantis įrodyti esąs ne prastesnis už savo vyresnius ir stipresnius pusbrolius. Kartais man sekdavosi, tačiau dažniausiai – nelabai. Kiekviena diena būdavo tarsi naujas iššūkis, kurį su malonumu priimdavau, ir kuris man tik įrodydavo, kad vieną dieną krepšinis mane nuves ten, kur net nesapnavau”, - vaikystės prisiminimais su „Šiaulių naujienomis” dalijosi amerikietis.

Netrukus jis atskleidė vieną nemalonų įvykį, nutikusį bandant patekti į mokyklos krepšinio komandą: „Tas įvykis mane lydės visą likusį gyvenimą. Man pasisekė patekti į paskutinį atrankos etapą, tačiau treneris mane nusivedė į šalį, norėdamas tarti porą žodžių. Jis pasakė: „Apgailestauju, Davidai, bet tavęs šiais metais į komandą priimti nenorėčiau. Tu savo talentu šiek tiek atsilieki nuo kitų komandos vaikinų, bet... matau tavo galimybes. Į komandą tave priimsiu, bet jeigu, ir TIK jeigu, pažadėsi vieną dalyką... Jei pažadėsi, kad dirbsi sunkiau nei bet kuris kitas komandos narys – kiekvieną dieną”.

Davidas Weaveris sako su džiugesiu sutikęs įvykdyti šį reikalavimą ir užsibrėžė tikslą kiekvieną dieną dirbti sunkiau nei bet kas kitas: „Tai mane iki šiol motyvuoja, kadangi žinau, kiek mažai trūko, kad mano svajonė būti krepšininku liktų neįgyvendinta. Kiekvieną kartą, kai sugalvoju pasiduoti ar pasitraukti, prisimenu tą pokalbį, ir bet kokios mintys apie tai išgaruoja”.

Mažas berniukas tapo vienu iš aukščiausių vaikinų

Kai talentingajam krepšininkui sukako trylika, viskas ėmė keistis - mažas berniukas aikštelėje tapo vienu iš aukščiausių vaikinų bendraamžių gretose.
„Iš 170 centimetrų ūgio gynėjo per keletą mėnesių išaugau į 188 centimetrų ūgio puolėją. Dabar viskas buvo mano rankose. Tada mano galvoje įsižiebė mintis, jog mano svajonė tapti profesionaliu krepšininku iš tiesų gali išsipildyti”, - šypteli amerikietis.

Jo teigimu, tai buvo tik pradžia: „Kitą vasarą paaugau dar 12 centimetrų. Tuomet, būdamas 2 metrų ūgio, susidūriau su dar viena kliūtimi – aukštosios mokyklos krepšiniu. Laimė, sugebėjau patekti į universiteto komandą, o po kelerių metų į mane dėmesį atkreipė pirmoji universitetų lyga. Tuo metu mano gyvenime vyravo sumaištis, o po daugybės diskusijų nutariau stoti į Wake Forest universitetą”.

Koledžas buvo šauni asmeninio ir profesinio gyvenimo dalis

Anot Davido Weaverio, koledžas nuo mokyklos labai skyrėsi - čia visi gerai žaidė ir visi buvo geriausi savo komandose: „Visiems tik žingsnelio trūko iki profesionalaus lygio ir visi jie buvo ištroškę sėkmės. Kaip ir aš. Pirmaisiais metais universitete aš stengiausi sutvirtinti savo kūną ir pakelti savo lygį. Šio sprendimo niekada nesigailėsiu. Tuos metus išnaudojau dirbdamas sunkiau nei bet kada. Papildomi svarmenų kilnojimai, mityba, krepšinio treniruotės, įvairios priemonės gerai formai palaikyti, pakartojimai per treniruotes – visa tai dėl svajonės gauti progą parodyti savo įgūdžius žmonėms šalyje”.

Žaisdamas Wake Forest universiteto komandoje krepšininkas sako patyręs ir nesėkmių, ir džiaugsmo akimirkų: „Vos per kelerius metus iš paskutinės vietos pakilome į pirmąją. Koledžas buvo šauni tiek mano asmeninio, tiek profesinio gyvenimo dalis. Ir štai jau žaidžiau paskutinėse rungtynėse, o universiteto baigimas buvo visai čia pat. Sunkaus darbo, atsidavimo ir Dievo palaiminimo dėka buvau palankioje padėtyje žengti kitą žingsnį profesionalaus krepšinio link”.

Pirmieji žingsniai Šiauliuose: „Ką aš toliau darysiu?”

Pirmoji Davido Weaverio profesionalios karjeros stotelė buvo Graikija - Atėnai. Tiesa, tai buvo trumpas sustojimas, o netrukus laukė kitas kelionės tikslas – Lietuva.
Krepšininkas prisipažįsta, kad prieš atvykdamas į Lietuvą nebūtų galėjęs žemėlapyje parodyti, kur ji yra, ar taisyklingai ištarti mūsų miesto pavadinimą: „Žinojau tik tai, kad vykau į gražią šalį su nuostabia kultūra ir krepšinio tradicijomis. Kai atvykau, man pasakė: „Juk žinai, kad Lietuva yra krepšinio šalis, ar ne? Mes mintame, gyvename ir kvėpuojame krepšiniu”. Tai išgirdęs suvokiau, kad atvykau ten, kur reikia”.

Aukštaūgis amerikietis, aikštelėje daugelį džiuginantis įspūdingais dėjimais, neslėpė, jog iš pradžių jam buvo truputį sunku prisitaikyti prie naujos aplinkos: „Vaikščiojau centre, ėjau iš parduotuvės į parduotuvę, žiūrėjau į iškabas, meniu ir nesupratau nė žodžio. Galvojau: „Ką aš toliau darysiu?” Tačiau netrukus jau mokiausi daug lietuviškų žodžių, ragavau lietuviškus patiekalus ir netgi vairavau mieste nebijodamas pasiklysti. Sakykime, jog greitai mokausi.“

Reikėjo priprasti prie europietiško krepšinio stiliaus

Padedamas komandos narių, draugų ir trenerių, Davidas Weaveris netrukus įsiliejo į lietuviško gyvenimo ritmą. Kitas dalykas, prie kurio turėjo priprasti legionierius, buvo europietiško krepšinio stilius.

„Man padėjo puiki galimybė mokytis iš šaunaus trenerio Antano Sireikos. Nedaug žaidėjų galėtų pasigirti galimybe dirbti su tokią patirtį ir žinias turinčiu treneriu kaip Antanas Sireika. Jo gyvenimo aprašymas viską pasako. Jis kaip treneris daug reikalauja, tačiau tai motyvuoja žaidėją išnaudoti visas savo galimybes. Jis - originalus, malonu žaisti jo komandoje. Jis iš savo žaidėjų tikisi labai daug, o tai ypač motyvuoja. Norisi peršokti per save, kai žinai, kad Antanas Sireika tiki tavo jėgomis ir nori tau tik to, kas geriausia. Visada gerai motyvuoti pačiam save, tačiau kai tave motyvuoja rūpestingi treneriai ir komandos nariai, tai neapsakomai padeda”, - sako krepšininkas.

„Koks kitas žingsnis? Žingsnis pirmyn”

Draugiškasis aukštaūgis sako jaučiantis, kad pastaruosius kelis mėnesius čia, Šiauliuose, patobulėjo ne tik kaip krepšininkas, bet ir kaip asmenybė.

„Per sezoną susiduri su daugybe kliūčių: nuovargiu, pralaimėjimais, sąmyšiu, nostalgija namams ir netgi spaudimu žaisti aukštame lygyje. Šie dalykai gali pasirodyti neigiami, tačiau sėkmė aplanko, kai neigiamus dalykus paverti teigiamais. Esu palaimintas, kad turiu galimybę įgyvendinti savo svajonę. Įveikdamas visas smulkias kliūtis, analizuodamas kritiką, turiu galimybę papasakoti savo istoriją. Taigi, tai gali būti naujo gyvenimo pradžia, bet negalima pamiršti viso sunkaus darbo, kuris atvėrė tiek durų”.

Davidas Weaveris tikisi įgyvendinti tuos pačius principus kaip ir prieš daugelį metų: įrodyti, kad žmonės dėl jo gali klysti, taip pat dirbti sunkiau nei bet kas kitas ir jam suteiktų galimybių neišnaudoti neapgalvotai, nes jų labai greitai gali nebebūti.

„Koks bus kitas žingsnis mano gyvenimo kelionėje? Atsakyti lengva – tai žingsnis pirmyn”, - šypteli krepšininkas.

Aušra LAURINKIENĖ ("Šiaulių naujienos")
Foto: Gintaras ŠIUPARYS ("Lietuvos rytas")