Antanas Sireika žino "Šiauliams" būtiną receptą

Antanas Sireika žino "Šiauliams" būtiną receptą

Foto: Vytautas Ruškys/skrastas.lt

Prieš savaitę "Šiaulių" krepšinio komandos trenerį Antaną Sireiką kalbino žinių portalas "Respublika". Pateikiame visą interviu.

Į LKL tur­ny­ro len­te­lės dug­ną praė­ju­sį se­zo­ną nu­blokš­ti „Šiau­liai“ ban­dys at­si­ties­ti, su­lip­dę nau­ją ka­riau­ną ir su­si­grą­ži­nę daug me­tų Sau­lės mies­to krep­ši­niui paau­ko­ju­sį pir­mą­jį „Šiau­lių“ eki­pos stra­te­gą An­ta­ną Si­rei­ką. Ar pa­jė­gi bus nau­jos su­dė­ties eki­pa pa­kil­ti iš „Šiau­liams“ neįp­ras­tos pa­sku­ti­nės vie­tos LKL tur­ny­ro len­te­lė­je? O gal jau ne­to­li ta die­na, kai šiau­lie­čiai ir vėl, kaip ne­se­nais bron­zi­niais lai­kais, pa­jėgs už­kur­ti pir­tį net LKL gran­dams?

- Kaip jau­čia­tės po pen­ke­rių me­tų per­trau­kos su­grį­žęs į „Šiau­lius“? – pa­si­tei­ra­vo „Res­pub­li­ka“ „Šiau­lių“ vy­riau­sio­jo tre­ne­rio, Šiau­lių mies­to gar­bės pi­lie­čio An­ta­no Sireikos.

– Ne­sa­ky­čiau, kad su­grį­žau, nes čia vi­są­laik gy­ve­nau, čia yra ma­no na­mai, tie­siog ku­rį lai­ką dir­bau ki­tur. Ir „Šiau­lių“ rei­ka­lais do­mė­jau­si vi­sa­da – tiek dirb­da­mas Ja­po­ni­jo­je, tiek Ru­si­jo­je, tiek tre­ni­ruo­da­mas Lie­tu­vos klu­bus. Nors sa­ko­ma, jog vi­sur ge­rai, o na­muo­se – ge­riau­siai, pri­si­pa­žin­siu, kad šioks toks ne­ri­mas šir­dy­je tvy­ro. Ne­ra­mu, nes da­bar „Šiau­lių“ klu­be vis­kas nau­ja – su­bū­rė­me nau­ją ko­man­dą, klu­bas tu­ri nau­jus va­do­vus. Rū­pi, kaip mums sek­sis, kaip su­si­dė­lio­si­me, bet kol kas vis­kas vyks­ta ne­tgi ge­riau nei ti­kė­jau­si. Sklan­dų dar­bą ga­ran­tuo­ja tai, kad vi­si žmo­nės, su ku­riais dir­bu, yra at­si­da­vę Šiau­lių krep­ši­niui – ir „Šiau­lių“ klu­bo val­dy­bos pir­mi­nin­kas Ar­tū­ras Na­cic­kas, ir klu­bo di­rek­to­rius Min­dau­gas Žu­kaus­kas, ir tre­ne­rių šta­be kar­tu su ma­ni­mi be­si­dar­buo­jan­tys bu­vę ma­no auk­lė­ti­niai Ro­ber­tas Gied­rai­tis, Vai­das Pau­liu­kė­nas, Ro­ber­tas Stan­ke­vi­čius. Kaip ir sva­jo­jau, esa­me sa­va ko­man­da, ku­rio­je vi­si žiū­ri į vie­ną pu­sę, yra pa­si­ren­gę vie­nas ki­tam pa­dė­ti.

– Pas­ta­ruo­sius pen­ke­rius me­tus dir­bo­te To­či­gio „Brex“ (Ja­po­ni­ja) ir Ute­nos „Ju­ven­tus“. Ką nau­jo į Jū­sų, kaip tre­ne­rio, fi­lo­so­fi­ją įne­šė dar­bas šiuo­se klu­buo­se?

– Jei bū­čiau pa­dir­bė­jęs Ja­po­ni­jo­je prieš tap­da­mas Lie­tu­vos vy­rų krep­ši­nio rink­ti­nės tre­ne­riu, nea­be­jo­ju, kad su Lie­tu­vos rink­ti­ne bū­tu­me pa­sie­kę dar dau­giau lai­mė­ji­mų. Ko­dėl? Ja­po­ni­ja – toks kraš­tas, ku­ris iš­mo­ko vi­sai ki­taip žiū­rė­ti į žmo­gų, gerb­ti jį bet ko­kio­je si­tua­ci­jo­je. Ten bū­da­mas su­vo­ki, kad pir­miau­siai pri­va­lai rei­ka­lau­ti iš sa­vęs, o tik po to – iš ki­tų. Tam­pa aki­vaiz­du, kad ant auk­lė­ti­nių šau­kian­tis tre­ne­ris pa­ro­do tik sa­vo dar­bo trū­ku­mus. Rei­kia dirb­ti taip, kad žmo­gus su­pras­tų. Jei jis ne­sup­ra­to, rei­kia ieš­ko­ti ki­to­kių me­to­dų, kaip jam vis­ką paaiš­kin­ti. Ja­po­ni­jo­je nie­kas net bal­so temb­ro kal­bė­da­mas ne­pa­ke­lia, nes tai pri­lyg­tų pa­šne­ko­vo įžei­di­mui, vi­si kal­ba kant­riai, su šyp­se­na. Jei tre­ne­ris žai­dė­jui žmo­giš­kai paaiš­kins, kad jis ga­li bū­ti ge­ras krep­ši­nin­kas, bet pri­va­lo daug dirb­ti, tai toks žai­dė­jas ir dirbs nuo ry­to iki va­ka­ro. La­bai ma­lo­nu bu­vo dirb­ti ir Ute­nos „Ju­ven­tus“, ku­riam va­do­vau­ja praei­ty­je „Šiau­lių“ gar­bę gy­nęs Žyd­rū­nas Ur­bo­nas. Su juo vi­suo­met ga­li­ma ras­ti išei­tį iš bet ko­kios si­tua­ci­jos. Dirb­da­mas Ute­no­je su­lauk­da­vau pa­ste­bė­ji­mų, kad am­žiu­mi sens­tu, o min­ti­mis jau­nė­ju. Ma­no, kaip tre­ne­rio fi­lo­so­fi­ja pa­pras­ta – nie­ka­da ne­ga­li­ma nu­sto­ti ieš­ko­ti, eks­pe­ri­men­tuo­ti ir mo­ky­tis. Nie­kas ne­sto­vi vie­to­je – kin­ta ir krep­ši­nis, ja­me die­gia­mos įvai­rios nau­jo­vės. Kas su­ge­ba prie jų pri­si­tai­ky­ti, tas žen­gia žings­nį į vir­šų.

– Ar ana­li­za­vo­te, kas lė­mė, kad „Šiau­liai“ praė­ju­sį se­zo­ną bu­vo nu­blokš­ti į pa­tį LKL tur­ny­ri­nės len­te­lės dug­ną?

– Ma­nau, kad į vi­su­mą su­si­dė­jo daug fak­to­rių. Ga­liu klys­ti, nes klu­bo vir­tu­vę tuo me­tu ste­bė­jau iš ša­lies, bet gal­būt klu­bo va­do­vai pa­sta­rai­siais me­tais dau­giau bu­vo su­si­kon­cent­ra­vę į gy­ve­ni­mą šia die­na, o atei­ties per­spek­ty­vos bu­vo nu­stum­tos į ant­raei­lį pla­ną. Svar­bu neat­si­lik­ti nuo ki­tų klu­bų ski­ria­mo dė­me­sio rek­la­mai, žiū­ro­vams, au­gan­čiai krep­ši­nin­kų pa­mai­nai. Kaip su­rink­ti pil­ną sa­lę žiū­ro­vų, jei ko­man­do­je žai­džia be­veik vien už­sie­nie­čiai, o sa­vų žai­dė­jų – tik vie­nas ki­tas? Krep­ši­nis juk žai­džia­mas vi­sų pir­ma dėl žiū­ro­vų, to­dėl svar­bu juos su­do­min­ti ir pri­trauk­ti į var­žy­bas. Kai rung­ty­nes ste­bi tūks­tan­čiai žiū­ro­vų, ta­da ir žai­dė­jai rea­li­zuo­ja sa­ve aikš­te­lė­je, ati­duo­da dau­giau jė­gų ir svei­ka­tos. Dar vie­na ne­sėk­min­go „Šiau­lių“ se­zo­no prie­žas­tis – ženk­liai pa­si­tem­pė ki­ti klu­bai. Pa­ne­vė­žio „Liet­ka­be­lis, ei­lę me­tų net ne­bu­vęs ar­ti pri­zi­nin­kų, su­ge­bė­jo net ant­rą vie­tą iš­ko­vo­ti. Sus­tip­rė­jo Klai­pė­dos „Nep­tū­nas“, il­gą lai­ką užim­da­vęs pra­stes­nes po­zi­ci­jas nei „Šiau­liai“. Da­bar nie­ko ne­ga­li­ma nu­ver­tin­ti.

– Ko da­bar la­biau­siai rei­kia, kad bu­vę eta­ti­niai LKL bron­zi­nin­kai lyg Fe­nik­sas pa­kil­tų iš pe­le­nų?

– Rei­ka­lau­siu, kad žai­dė­jai gerb­tų žiū­ro­vus, kad jie gal­vo­tų ne tik apie per­ga­les, taš­kus, bet ir de­monst­ruo­tų aikš­te­lė­je krep­ši­nio spek­tak­lius. Kiek­vie­nas žai­dė­jas tu­ri ro­dy­ti as­me­ni­nį pa­vyz­dį, ko­kie tu­ri bū­ti at­le­tai. Keiks­ma­žo­džiai, pa­si­links­mi­ni­mai, ba­rai, ma­no įsi­ti­ki­ni­mu, nė­ra su­de­ri­na­mi su spor­ti­nin­ko pro­fe­sio­na­lo kar­je­ra. No­rint to­bu­lė­ti rei­kia steng­tis aikš­te­lė­je ati­duo­ti ne 100, o dar dau­giau pro­cen­tų vi­sų tu­ri­mų jė­gų, rei­kia šian­dien dirb­ti ge­riau, nei dir­bai va­kar. Daug ko rei­kia – lau­kia ne­leng­vas dar­bas. Į tre­ni­ruo­tes įtrauk­si­me ir A.Si­rei­kos krep­ši­nio aka­de­mi­jos jau­nius, kad jie ži­no­tų, kas yra vy­rų krep­ši­nis ir bū­tų pa­si­ren­gę vie­ną die­ną tap­ti „Šiau­lių“ ko­man­dos da­li­mi. Vi­si tu­ri­me gy­ven­ti vie­na idė­ja – dėl Šiau­lių krep­ši­nio.

– Kaip ver­ti­na­te ko­man­dos komp­lek­ta­ci­ją?

– Ko­man­dos komp­lek­ta­ci­ja baig­ta šios sa­vai­tės pra­džio­je – pir­ma­die­nį pa­si­ra­šy­tas kont­rak­tas su ame­ri­kie­čiu įžai­dė­ju Tei­vo­nu Ma­jer­su (Tey­von Myers). Da­bar jau tu­ri­me vi­sus 12 žai­dė­jų. Su­rin­ko­me pra­ktiš­kai nau­ją ko­man­dą – iš praė­ju­sio se­zo­no „Šiau­lių“ eki­po­je li­ko tik Ry­tis Pi­pi­ras, Do­na­tas Sa­bec­kis ir Mant­vy­das Žu­kaus­kas. Bur­da­mi eki­pą va­do­va­vo­mės fi­lo­so­fi­ja, kad jai at­sto­vau­tų kuo dau­giau žai­dė­jų iš vi­so Šiau­lių kraš­to, kad su krep­ši­nin­kais bū­tų su­da­ro­mi il­ga­lai­kiai kont­rak­tai. Da­bar­ti­niai „Šiau­liai“ – tar­si jau­nys­tės ir pa­tir­ties ly­di­nys, nes kar­tu su jau­ni­mu žais ir pa­ty­rę krep­ši­nin­kai. „Šiau­lių“ gar­bę gins sun­kio­jo kraš­to ir vi­du­rio puo­lė­jo po­zi­ci­jo­se rung­ty­niau­ti ga­lin­tis 31 me­tų Ar­mi­nas Ur­bu­tis, praė­ju­sį se­zo­ną at­sto­va­vęs Ute­nos „Ju­ven­tus“, eki­pą, ti­kiu su­stip­rins ir „Šiau­liuo­se“ prieš ke­le­rius me­tus jau rung­ty­nia­vęs 35 me­tų puo­lė­jas Vy­tau­tas Ša­ra­kaus­kas, pa­sta­ruo­sius pen­kis se­zo­nus žai­dęs Klai­pė­dos „Nep­tū­ne“. Man pa­tin­ka ir dar­bas su jau­ni­mu – vi­sa­da sma­gu ma­ty­ti, kaip nuo jau­nų die­nų ug­dy­ti krep­ši­nin­kai pa­ma­žu išau­ga „Šiau­lių“ marš­ki­nė­lius ir tę­sia kar­je­rą ga­lin­ges­niuo­se ir tur­tin­ges­niuo­se Lie­tu­vos bei Eu­ro­pos klu­buo­se, gi­na na­cio­na­li­nės rink­ti­nės gar­bę. Ko­man­dos iš­ko­vo­tas vie­tas žmo­nės pri­mirš­ta, o žai­dė­jus, ku­rie su­ge­bė­jo nuei­ti to­li, at­si­mins il­gai.

– „Šiau­liuo­se“ atei­nan­tį se­zo­ną rung­ty­niaus 3 ame­ri­kie­čiai žai­dė­jai. Ko ti­ki­tės iš jų?

– Džiau­gia­mės, kad ne­pa­sie­kė­me leis­ti­no 6 le­gio­nie­rių li­mi­to ir su­ge­bė­jo­me di­džią­ją da­lį eki­pos su­lip­dy­ti iš sa­vo kraš­to spor­ti­nin­kų. Žiū­ro­vams rei­kia, kad žai­dė­jai pa­tai­ky­tų, o tiek ata­kuo­jan­tis gy­nė­jas Ni­kas Zeis­lof­tas (Nick Zeisf­loft), tiek uni­ver­sa­lus dvi­met­ri­nis krep­ši­nin­kas Oma­ras Priui­tas (Omar Pre­witt) yra pui­kūs me­ti­kai. O.Priui­tas ga­li rung­ty­niau­ti ke­lio­se po­zi­ci­jo­se, o tai la­bai svar­bu – iš ri­kiuo­tės iš­kri­tus vie­nam žai­dė­jui jį rei­kia sku­biai pa­keis­ti. Tei­vo­nas Ma­jer­sas – la­bai ašt­rus žai­dė­jas, ge­rai žai­džia vie­nas prieš vie­ną, ge­rai pa­tai­ko tri­taš­kius. Ti­kiuo­si, kad jis suak­ty­vins ko­man­dos puo­li­mą. Da­bar vi­sus krep­ši­nin­kus – le­gio­nie­rius ir lie­tu­vai­čius – kaip vie­nos ran­kos pirš­tus svar­bu su­jung­ti į vie­ną kumš­tį – ta­da bus ir re­zul­ta­tai.

– „Šiau­liai“ vi­suo­met gar­sė­jo pra­ga­riš­ko­mis prieš­se­zo­ni­nė­mis fi­zi­nio pa­ren­gi­mo sto­vyk­lo­mis lau­ki­nė­je gam­to­je Pa­pė­je (Lat­vi­ja). Ar šie­met su­lip­dy­tos eki­pos ten ir­gi lau­kia pra­ga­ras?

– Šie­met tre­ni­ruo­si­mės Šiau­liuo­se: dirb­si­me ir sa­lė­je, ir sta­dio­ne, ir ma­nie­že. Į pir­mą tre­ni­ruo­tę rink­si­mės jau šį pir­ma­die­nį. Jo­je dar ne­su­lauk­si­me stu­den­tų krep­ši­nio rink­ti­nei at­sto­vau­jan­čių Ig­no Vait­kaus ir Eval­do Šau­lio, ne­ži­nia, ar lai­ku at­vyk­ti ga­lės vi­si le­gio­nie­riai, bet po tru­pu­tį įsi­va­žiuo­si­me. O dėl pragaro... Steng­siuo­si, kad ne tre­ni­ruo­tės bū­tų pra­ga­riš­kos, o kad tą pra­ga­rą ma­no auk­lė­ti­niai su­kur­tų var­žo­vams. Ta­da tre­ne­riui ne­rei­kės kur­ti pra­ga­ro tre­ni­ruo­tė­se (juo­kia­si, – aut. pa­st.). Ma­nau, kad šian­dien rei­kia dirb­ti ne pra­ga­riš­kai, o pro­tin­gai. Da­bar krep­ši­nis yra ki­toks ir, prieš se­zo­ną po­rą sa­vai­čių pa­dir­bė­jęs pra­ga­re, di­de­lių kal­nų ne­nu­ver­si. Fi­zi­nis ren­gi­mas tu­ri vyk­ti be per­trau­kų: ir kon­di­ci­ją pa­lai­ky­ti, ir svei­ka­ta rū­pin­tis rei­kia vi­sus me­tus.

Pa­reng­ta pa­gal „Res­pub­li­ką“

< Atgal Spausdinti