A.Sireika: „Mūsų tikslas – jauniems suteikti šansą rasti laimę aikštelėje“

A.Sireika: „Mūsų tikslas – jauniems suteikti šansą rasti laimę aikštelėje“

   

Pirmus du kėlinius atkakliai kovoję, po didžiosios pertraukos „Šiauliai“ neberado ginklų prieš Klaipėdos „Neptūno“ žaidimą ir paskutinėse „Betsafe–LKL“ rungtynėse buvo priversti pripažinti klaipėdiečių pranašumą 96:75 (26:18, 23:27, 27:14, 20:16). 

Šiuo pralaimėjimu „Šiauliai“ užbaigė šio sezono kovas likdami turnyrinės lentelės paskutinėje vietoje. 

Po rungtynių komandos vyr. treneris Antanas Sireika sveikino varžovų trenerį, šį sezoną pasiekusį puikius rezultatus, bei išsakė savo nuomonę apie šiauliečių sezoną ir galimus planus kitam sezonui.

Apie rungtynes: „Sakyčiau tokios emocingos, gražios rungtynės, nesvarbu, kad jos pasibaigė mums blogai. Noriu ne įsiteikti, o pasakyti teisybę, kad „Neptūnas“ žaidžia gerą krepšinį. Dabar visi formoje, visi sveiki, viskas gerai. Nėra jokių, kaip sakant išimčių, arba silpnų vietų. Mūsiškiai kiek galėjo, tiek stengėsi, kai kuriuos pamačiau, kad viršijo savo galimybes. Tas mane labai džiugina. Gaila, kad paskutinės rungtynės buvo sezone. Galėjo taip būti ir anksčiau. Būčiau sakęs, kad nesvarbu kokią turnyrinės lentelės vietą užimtumėm, bet jeigu kažkas būtų patobulėję taip ryškiai, kaip pradėjome sezoną, bučiau džiaugęsis, nes tai – mano darbas. Tai yra mūsų tikslas – jauniems suteikti šansą rasti laimę krepšinio aikštelėje. 

Noriu dar pasakyti, kad „Neptūnas“ ne tik gerai žaidė, bet geras išvis darbas. Noriu pagirti savo kolegą Kazį, vėlgi neįsiteikiant, nes mes nesame net prie stalo sėdėję kartu, bet aš noriu būti objektyvus visą laiką. Vat, sakau, pralaimėjome, bet aš kai kuriais žaidėjais labai džiaugiuosi, tai yra dalis tiesos arba tiesa. Lygiai taip pat ir mano kolega Kazys – jis labai šauniai dirba ir galvoju, kad yra vienas iš pretendentų į LKL, ne Europos, o  LKL metų trenerio postą, nes, iš tikrųjų, buvo ir bėdų, ir pasikeitimų, ir problemų – sugebėjo išlaviruoti, o kai kurie žaidėjai daro pažangą, tai aš vertinu. Norėčiau vertinti. Aš nesu koks ekspertas, aš esu treneris, aš negaliu nei kažką iškelti, nei pagirti, bet aš noriu pasakyti tokią mintį, kad jis yra žmogus, kuris rūpinasi žaidėjais, kad jie kiltų, kad jie darytų pažangą, tokia yra mūsų misija. Labai džiaugiuosi už Kazį ir linkiu sėkmės jam ateityje ir dar šį sezoną.“

Apie sezoną: „Šitas sezonas yra toks, kaip mano arba kitų žmonių širdies kardiograma: lygiai, žemyn, aukštyn. Taip dažniausiai būna sportininko gyvenime, niekada nebūna, kad visą laiką kyli tiktai į viršų arba leidiesi žemyn. Būna ir pakilimai, ir nusileidimai. Yra savos priežastys. Yra ir mano darbo trūkumų. Aš, sakysim, jaunimu labai pasitikiu ir dėjau galbūt didesnes viltis, kad jie didesnę pažangą darys. Aš rodau tokius pratimus, bet gal paprasčiausia dar ne laikas jiems tokius pratimus atlikti arba tokioje situacijoje taip įskaityti save, kaip turėtų jis pasielgti. Bet aš taip tikėjausi. Ir gavosi taip, kad kai kurias rungtynes taip nugrybavom. Per daug pasitikėjimo. Jaunimas dar negalėjo jo išpildyti. Bet džiaugiuosi kai kuriais žmonėm, kurie tikrai padarė pažangą arba net jeigu ne visuose rungtynėse, tai nors kai kuriose. Tai duoda vilties, kad su šituo žmogum gali dirbti, kad gali tikėtis gero žaidimo. Tai yra mano, kaip trenerio, paskirtis. 

Buvo ir džiaugsmingų momentų. Nežiūrėkime į turnyrinę lentelę, ten visada bus nemalonu: užimsi tokią vietą – klaus kodėl neužėmei prizinės jeigu būsi ketvirtas, kodėl ten nepapuolei į playofus ir taip toliau. Buvo gražių dalykų, buvo ir liūdnesnių. Sezoną vertinu nekaip. Įžvelgiu ir savo darbe kažkokių ne visai teisingų sprendimų. Gal per daug pasitikėti irgi nereikia, kad galima nuversti kalnus su jaunimu. Yra žmonės, kurie jau daugiau metų profesionalai ir tai nelengva padaryti, taip. Iš jaunimo negalima tikėtis vien tik pastovaus progreso. Čia mano apsiskaičiavimas, mano nevisai teisingas sprendimas.“

Apie ateinančio sezono planus: „Daug kur norėčiau papildymo. Labiausiai norėčiau žaidimo organizavime, kad perimtų trenerio mintis. Treneris neturėtų šokinėti ir kalbėti kažką per rungtynes. Jis dirba per treniruotes, o per rungtynes turėtų dirbti žmogus, kuris paėmęs kamuolį įsivaizduotų, ką reikia žaisti, matytų, kur varžovų silpnos vietos – vienas dalykas. Kitas dalykas – mes su užsieniečiais iš pat pradžių apsirikome. Dabar kaip žaidžia Sethas Allenas – tai visai nieko, bet jau per vėlai. Apsirikome. Mums reikėtų, būtinai reikia turėti komandoje lyderį. Kai sunkus momentas, sakysim, pralaimime tris ar penkis taškus, čia yra trūkumas žmogaus, kuriam varžovai skirtų visą dėmesį, ir tada atsilaisvins rankos kitiems. Jeigu yra visi vienodi. Turi kažkas atsirasti, o taip paprastai nebūna.“

Parengė Inga Mituzaitė

< Atgal Spausdinti