Krepšiniu gyvena kelios kartos

Per krepšinio varžybas Šiaulių arenoje I.Armalienės neįmanoma nepastebėti – ji ne iš tų sirgalių, kurie savo aistras išgyvena tyliai. „Vyrai, į ataką!“ – rungtynių triukšmą perskrodžia jos balsas.

Ponia Irena mojuoja skara, šokinėja iš vietos tribūnoje, palaikymo šūksniais ragina krepšininkus atiduoti aikštelėje visas jėgas. „Emocijas išlieju ir gestais, ir žodžiais, ir sportiniu pykčiu, ir motiniška užuojauta, – prisipažįsta I.Armalienė. – Gal krepšininkai kada ir sureaguoja, nors dažniausiai aikštelėje juk nieko negirdėti“.

Abejotiną sprendimą priėmusiam mačo teisėjui moteris nedvejodama parodo sugniaužtą kumštį – tegul žino, kaip skriausti jos vaikus! „Krepšininkai, atstovaujantys „Šiauliams“, išties yra tapę beveik mano vaikais, – sako sūnus Ernestą ir Algirdą užauginusi gydytoja. – Dauguma jų su šeimomis pas mane ir gydosi“.

Krepšiniu gyvena visa Armalų šeima. Kai Armalienė su vyru, sūnumis ir anūkėmis už „Šiaulius“ serga krepšinio arenoje, Kėdainių rajono Krakių miestelyje gyvenanti Armalienės motina 95-erių Ona Kundrotienė laiko suspaudusi kumščius prie televizoriaus. Už „Šiaulius“. Garbaus amžiaus senolė visuomet pasiteirauja dukters, su kuo ir kada artimiausias rungtynes žais „Šiauliai“, ar rungtynes transliuos televizija.

Jei „Šiauliai“ ir pralaimi – ne tragedija. I.Armalienė visad suras reikiamą žodį, kad paguostų krepšininkus po pralaimėtų rungtynių. Kai reikia – motiniškai pabars ne tik juos, bet ir vyriausiąjį trenerį Antaną Sireiką. Po pergalių senuosiuose sporto rūmuose ponia Irena krepšininkus apdalydavo šokoladukais. Į Šiaulių areną su šokoladukų maišeliu nebeįleidžia apsauga. Todėl tenka ieškoti kitokių būdų, kaip paskatinti po nesėkmių serijos į pergalių kelią grįžtančius „Šiaulių“ vyrus.

Pati žaidė krepšinį

„Šiaulių“ krepšininkų mamą krepšinis lydi jau daugiau nei pusę amžiaus. Dar būdama Kėdainių rajono Krakių vidurinės mokyklos septintoke, ji pradėjo lankyti krepšinio treniruotes, vėliau gindavo mokyklos garbę rajono spartakiadose.

„Neblogai žaisdavome, užimdavome prizines vietas – ir antrą, ir trečią, – prisimena I.Armalienė. – Žaisti tekdavo ir gynėjos, ir puolėjos pozicijose, neblogai mėtydavau“.

Pradėjusi studijuoti mediciną tuomečiame Kauno medicinos institute, Irena rungtyniavo ir šios aukštosios mokyklos studentų rinktinėje. Suderinti krepšinį ir mokslus buvo sudėtinga. Todėl antrame kurse krepšininkės karjerą teko baigti. Tačiau širdyje krepšinis liko visam gyvenimui.

Ponia Irena su vyru džiaugtis „Šiaulių“ pergalėmis gali iki išnaktų. Lygiai taip pat, kaip ir diskutuoti bei ginčytis po mylimos komandos nesėkmių. O nesėkmių ruožas etatinių LKL bronzininkų kelyje šį sezoną buvo itin ilgas – iš eilės pralaimėta net 11 rungtynių.

I.Armalienės manymu, šį sezoną, iš naujo formuojant komandą, neišvengta klaidų. Kai kurie „Šiaulių“ marškinėlius apsivilkę krepšininkai nepateisino lūkesčių. Ne vienose šio sezono rungtynėse I.Armalienė pasigedo vyrų nusiteikimo kovai ir pavyzdinės gynybos. „Juk jie aikštelėje turi atiduoti visas jėgas, – sako „Šiaulių“ mama. – Norint laimėti, reikia įvertinti kiekvieną varžovą ir žaisti visas keturiasdešimt minučių. Kai nėra entuziazmo ir žūtbūtinio noro laimėti, pergalių tikėtis sunku“.

Dirba ir psichologe

Prieš Naujuosius „Šiaulių“ vyrų nutraukta nesėkmių serija, gerėjanti psichologinė komandos būsena ir vis tobulėjantis žaidimas I.Armalienę nuteikia optimistiškai. „Manau, kad kritikai paskubėjo nurašyti „Šiaulius“, – neslepia emocingoji I.Armalienė. – Tikiu, jog ir šiemet mes dar esame pajėgūs kovoti dėl apdovanojimų Lietuvoje. Aišku, gaila, kad iškritome iš Europos taurės varžybų, bet nenusiminkime. Gautos pamokos nenuėjo veltui, o dabar vyrai visas jėgas galės nukreipti į Lietuvos čempionatą. Laiko dar yra“.

Ponia Irena svarsto, kad iš nesėkmių duobės išlipti bandantiems krepšininkams praverstų ir kvalifikuota psichologo pagalba. Deja, psichologo etato klube nėra. Jo darbą tenka dirbti komandos treneriams ir gydytojui. Kartais psichologės darbo imasi ir pati I.Armalienė.

„Šiek tiek ir trenerį pamokau – pasivedu į šalį ir sakau: „Antanai, per varžybas šaukti ant žaidėjų negalima“, – pasakoja gydytoja. – Nes efektas dažniausiai būna atvirkštinis: apšaukti žaidėjai susinervina, jiems pradeda drebėti rankos ir jie visiškai nebepažaidžia. Krepšininkus ir paguodžiu, ir nuraminu, nes psichologiškai juos reikia visada palaikyti. Po rungtynių ant žaidėjų šaukti nereikia – ką jau po rungtynių beprišauksi? Reikia žiūrėti tik į ateitį, analizuoti klaidas ir daryti išvadas“.

Šiauliuose turi žaisti šiauliečiai

Tai, kad kone kasmet iš pagrindų atsinaujinantis „Šiaulių“ klubas net 7 pastaruosius metus iš eilės ir 9 kartus klubo istorijoje iškovojo LKL bronzą, ponios Irenos manymu, lemia pastovumas.

„Labai džiaugiuosi, kad komandos trenerių štabą papildė tiek daug „Šiauliams“ krepšinio aikštelėje savęs atidavęs Vaidas Pauliukėnas, – šypsosi I.Armalienė. – Džiaugiuosi ir už buvusį mūsų krepšininką bei trenerį Robertą Giedraitį, visą jaunystę paaukojusį "Šiauliams", o šiuo metu treniruojantį Utenos „Juventus“ krepšininkus. Smagu, kad komandai, kuriai atstovauja nemažai buvusių šiauliečių, sekasi neblogai“.

I.Armalienė pabrėžia, kad Šiauliuose išugdytas krepšininkas už savo miestą ir žais visa širdimi. Nes toks krepšininkas nenorės nuvilti ne tik gimtojo miesto sirgalių, bet ir stebėti rungtynių į areną ateinančių savo artimųjų. O legionieriams panašūs jausmai yra svetimi. Kaip ir šalis, į kurią juos dažniausiai atveda tik noras užsidirbti.

„Šiauliuose“ turi žaisti šiauliečiai, – įsitikinusi I.Armalienė. – Tikiuosi, kad ateityje įgyvendinti šią viziją padės Šiauliuose pastatyta krepšinio piramidė. Tačiau neprarandu vilties, kad komanda iš visų nesėkmių pajėgs išsirutulioti dar ir šiemet. Žinoma, nereikia norėti kiekvienais metais lipti ant garbės pakylos. Juk reikia mokėti ir pralaimėti. Bus ir aukštumų, bus ir kritimų. Pralaimėjimas – ne tragedija ir ne pasaulio pabaiga, būna ir didesnių bėdų. Tai po nesėkmingai sužaistų rungtynių sakau ir „Šiaulių“ vyrams“.

Sidas AKSOMAITIS ("Respublika")