Būdami treti “Šiauliai” buvo pirmi
- Kokių savybių šiemet labiausiai stokojo “Šiaulių” vyrai”, pirmąkart per dvylika pastarųjų metų suklupę ties Lietuvos krepšinio lygos (LKL) ketvirtfinalio barjeru? - pasiteiravo “Sporto žmonės” M.Žukausko.

- Užsitęsus ekipos komplektavimui, pritrūko laiko susižaisti. Dauguma šio sezono “Šiaulių” krepšininkų - jauni, kai kurie gal ne tokie talentingi kaip praėjusiais metais Šiauliuose rungtyniavęs jaunimas. Komanda lipdėsi visus metus, bet iki galo nesusilipdė.
- Kodėl? Juk “Šiauliuose” kasmet iš naujo buriama ekipa susilipdydavo į kietą bronzinį kumštį...
- Tikriausiai per daug pripratome prie tos trečios vietos ir pernelyg tikėjome, kad ji niekur nuo mūsų nepabėgs. Sezono pradžioje klubo vadovybė pasakė, kad komanda buriama trejiems metams, bet neužsiminė, kad suburta nauja ekipa pirmąjį sezoną dar gali būti ir nepajėgi pakartoti “Šiaulių” tradicijų. O sirgaliai tikėjo, kad bronzą galime iškovoti turėdami bet kokią komandą. Kova dėl trečios vietos - tai tarsi atskira lyga po “Žalgirio” ir “Lietuvos ryto”. Septynerius pastaruosius metus “Šiauliai” toje atskiroje lygoje buvo pirmi. Galima pavydėti bet kuriam klubui, kuris, neturėdamas stabilios sudėties, sugebėjo tiek ilgai išlaikyti savo komandą tokioje aukštumoje.
Karjerą norėtų baigti “Šiauliuose”
- Ar padėsite gimtojo miesto komandai ir ateinantį sezoną?
- Kiek galiu, padedu visą laiką. Bus matyti. Dabar dar reikia sulaukti šio LKL sezono pabaigos. Aš dar nesakau “ne”, batelių ant vinies nekabinu. O jei būsiu reikalingas, “Šiauliams” padėsiu visada.

- Galbūt “Šiauliai” taps galutine stotele jūsų, kaip krepšininko, karjeroje?

- Šiaip jau mano amžius kaip ir lieptų pasitraukti, daugelis mano metų krepšininkų profesionalaus krepšinio jau nebežaidžia. Man buvo smagu grįžti į savo miestą, kur galiu žaisti gana aukšto lygio komandoje. Džiaugčiausi, jei karjerą čia ir pabaigčiau. Čia - mano namai, žmona Lina, čia galiu stebėti, kaip auga ir į mokyklą eina mano sūnūs. Mantvydui dabar jau dvylika, Deividui - šešeri. Mano prioritetas yra šeima, o laiko, kurį galima praleisti joje, niekada neatstos jokie bendravimai telefonu ar internetu.

Trenerio karjera nevilioja

- Kiek parako dar turite grumtis su jaunesniais krepšininkais?

- Nors kūnas retsykiais jau duoda signalus, kad gal reikėtų baigti profesionalaus krepšininko karjerą, bet širdis vis dar veržiasi į aikštelę. Kol širdis kviečia, kol turiu noro žaisti, tol aikštelėje atiduosiu visą save. O noro rungtyniauti dar nestokoju. Su traumomis susigyvenu, o ir didelių traumų karjeros metu išvengiau. Šiemet turėjau nedidelę traumą, ją gydydamasis, negalėjau rungtyniauti apie mėnesį. Dabar vaikščioju ir į reabilitacijos centrą, ir į treniruotes.

- Galbūt jau esate nusprendęs, ką veiksite baigęs krepšininko karjerą?

- Kol galiu žaisti, tol apie ateities planus negalvoju - visą širdį ir aistrą atiduodu aikštelėje. Trenerio karjera netraukia, todėl treneriu savęs ateityje tikrai nematau. Bet niekada nesakau niekada - gyvenimo ratas gali visaip pasisukti.

Apginti savo krepšį - apginti Tėvynę

- Esate vienas geriausiai besiginančių krepšininkų visoje Europoje. Kas lėmė, kad, daugeliui krepšininkų siekiant sužibėti puolime, jūs pasirinkote mažiau matomą darbą gynyboje?

- Gal teisingiau būtų sakyti, kad toks buvau, o dabar yra ir geresnių. Gynyba yra didelis juodas darbas, be jos pergalės nepasieksi, todėl kiekvienas treneris iš žaidėjų pirmiausiai ir reikalauja gerai gintis. Treneriai man ir įskiepijo tą atsakomybės jausmą ir mintį, kad pirmiausiai reikia būtent apsiginti, o tik po to rinkti taškus. Todėl negalėjau žaisti tik puolime: turėjau išdalyti save tiek gynyboje, tiek puolime. Savo krepšio apgynimas man prilygsta Tėvynės apgynimui kare.

- Ar po ilgų šiltuose kraštuose praleistų metų nesunku buvo adaptuotis Lietuvoje ir vėl pajusti tikrą lietuvišką žiemą?

- Draugai pasakojo, kad, man rungtyniaujant Slovėnijoje ir Italijoje, čia tikrų žiemų ir nebuvo. Kai užpernai grįžau, į Lietuvą grįžo ir lietuviškos žiemos, primenančios vaikystę. O problemų dėl adaptacijos jokių nepatyriau. Aš gimęs ir užaugęs čia, todėl man sunkiau buvo adaptuotis prie Italijos karščių, nei iš naujo pratintis prie lietuviškų žiemų.

Italijoje vakarienės su aistruoliais - įprastos

- Ko iš Italijos klubų bendravimo su aistruoliais galėtų pasimokyti “Šiauliai”?

- Kiekviename Italijos klube yra žmogus, kuris organizuoja krepšininkų bendravimą su aistruoliais, rengia bendras vakarienes. Nuoseklus abipusis bendravimas ir priveda prie to, kad aistruoliai serga už tave, eina į tavo varžybas, būna kartu su komanda nepriklausomai nuo to, ar ji skina pergales, ar išgyvena pralaimėjimus. Manau, klube reikalingas žmogus, kuris tuo užsiimtų. Aišku, ir tarp aistruolių turi atsirasti lyderis, kuris suvienytų visus tiek skausme, tiek džiaugsme.

- Daug “Šiaulių” aistruolių, audringai palaikydavusių komandą senuosiuose sporto rūmuose, yra emigravę...

- Nežinau visų aistruolių kelių, bet jų tikrai yra sumažėję. Nežinau, ar žmones, ateinančius tik į “Šiaulių” rungtynes su “Žalgiriu” ar “Lietuvos rytu”, galima vadinti aistruoliais. Tikri aistruoliai nepraleidžia nė vienų rungtynių, kurias jų komanda žaidžia namuose, o dalis jų pagal galimybes lydi krepšininkus ir į išvykas, neša komandos vėliavą. Senuosiuose sporto rūmuose po rungtynių visada prieidavome prie aistruolių ir jiems padėkodavome už palaikymą. Dabar atsisukame į aistruolių tribūną - jų nėra. Išnykimas kažkoks...

Arenos trims milijonams nėra

- Ko tikitės iš Lietuvos rinktinės artėjančiame Europos čempionate?

- Visų pirma, aš laukiu gražaus reginio. Noriu pamatyti, kaip Lietuva suorganizuos čempionatą. Esu dalyvavęs ne viename Europos krepšinio čempionate, o dabar noriu pamatyti jį kaip žiūrovas - ne per televizorių, o iš tribūnų. Lietuvos krepšinio kartelė yra pakelta labai aukštai - užėmus ketvirtą ar penktą vietą pasitikti rinktinės susirenka tik tie aistruoliai, kurie rinktinę palaiko bet kada. Daug žmonių laukia aukščiausio rezultato, aišku, ir krepšininkai nori nugalėti. Lauksime geriausio, o kaip bus - pamatysime.

- Ar pavyko įsigyti bilietus į Lietuvos rinktinės rungtynes?

- Į Lietuvos rungtynes Panevėžio arenoje bilietų negavau, bet eisime žiūrėti kitų žvaigždžių į Šiaulių areną. Nusivesiu sūnus, jie nori pamatyti Dirką Novickį (Dirk Nowitzki), Tonį Parkerį (Tony Parker), kitų komandų lyderius, kuriuos mato per televizorių. Vaikams ir visiems, kurie mėgsta krepšinį, tokio lygio žaidėjų stebėjimas iš arti turėtų būti labai didelis postūmis pamėgti krepšinį dar labiau. Norėjosi pamatyti ir Lietuvos rinktinės rungtynes Panevėžyje, bet viskas labai greitai buvo išparduota. Bilietų jau nebebuvo net vos atidarius kasas. Žinau, kad dar galima įsigyti didelius bilietų paketus į visas varžybas. Gal ir į finalinį etapą nuvažiuosime.

- Kaip jums atrodo, ar nepritrūko skaidrumo prekiaujant bilietais į Europos čempionatą?

- Šito nežinau. Aišku, visų norinčių nė viena Lietuvos arena nesutalpins. Juk turi kliūti bilietų ir kitų rinktinių sirgaliams, žurnalistams. Bet svarbu pats įvykis, kuris leis pabūti kartu, bent jau pasižiūrėti varžybas per didelius ekranus prie arenos. Lietuva labai maža, bet tokios arenos, kurioje tilptų trys milijonai sirgalių, deja, nėra.

***
DOSJĖ

Mindaugas ŽUKAUSKAS
Gimė 1975 m. rugpjūčio 24 d.

Profesionalūs klubai

1995-1997 m.  Šiaulių “Šiauliai”
1997-2000 m.  Kauno “Žalgiris”
2000-2001 m.  Liublianos “Union Olimpija”
2002-2006 m.  Sienos “Montepaschi”
2006-2009 m.  Pezaro “Scavolini”
nuo 2009 m.   Šiaulių “Šiauliai”

Rinktinė

1996-2006 m.  Lietuva

Kalbino Sidas AKSOMAITIS (Dienraštis "Respublika")